Virtuvė - mano tvirtovė

Mūsų virtuvėje šiandien stovi šaldytuvas, šaldiklis, mikrobangų krosnelė, indaplovė ir viryklė. O juk prieš penkiasdešimt metų ten, geriausiu atveju, stovėjo tik šaldytuvas. O dar prieš trisdešimt metų namų šeimininkės turėjo nebent tik ledainę - atskirą konteinerį su smulkintais ledo gabalais.

Dar anksčiau, XIX a., turtingieji toje erdvėje, kurią mes dabar vadiname virtuve, įrengdavo ir patalpas valgyti, patalpas plauti indus, patalpas gaminti valgį ir vadinamąsias tarnų patalpas. Daugelis buržua puikuodavosi savo virėjų meniu. Daugelio diplomatų karjeros sėkmė priklausė ne tiek nuo argumentų svarumo, kiek nuo jų virtuvės populiarumo. Kai kuriose senose pilyse stebino didžiulės virtuvės, kurių centras buvo milžiniškas židinys sienoje. Vienoje, Hofburgo pilyje, buvo apie pustuzinis virtuvių, o XVIII amžiaus virtuvė Gėtės name Frankfurte, į kurią buvo netgi tiekiamas vanduo, tiesiog pribloškia vaizduotę.

Vis dėlto anais laikais tokios virtuvės buvo išimtis. Maistą gamino kaip Senovės Romos laikais - vidiniame kiemelyje, židinyje, apdėtame akmenimis. Nenuostabu, kad svarbiausias daiktas virtuvėje buvo didžiulis katilas. Tad ko gi stebėtis, kad beveik visi nacionaliniai patiekalai primena tai, kas gaminama viename puode.

XVIII a. pažanga neaplenkia ir šios srities. Nuo 1850 metų židiniai pradedami statyti pagal principą, priimtiną ir mūsų laikais. Šilumos šaltinis dabar yra po katilu; yra kelios vietos maistui gaminti; virėja apsaugota nuo atviros ugnies. Mūsų virtuvėse tiesiog labai greitai įvyko revoliucija. Palyginti su tuo, virtuvės interjero pokyčiai labai nereikšmingi. Nuo tų laikų gerasis senas katilas tapo nebereikalingas, pradėta gaminti atskirus patiekalus atskiruose puoduose.

Ištrauka iš : Hermann Bareiss – “Gyvenimo menas”