Kaip valgomas dvigubas mėsainis?

Mėsainį reikėtų laikyti veikiau laiko ženklu nei patieka­lu. Smaguris, tiesą sakant, turi tik dvi galimybes įveikti šį „greitojo maitinimo" išradimą. Pirma, jis gali čiupti šį pabaisą abiem rankomis ir kur patogiau suleisti į jį dantis. Beje, mėsainio nederėtų stipriai spausti, kad neištrykštų įdaras. Antra, valgytojas gali apsiginkluoti šakute ir peiliu ir, traukdamas pašaipius žvilgsnius, vieną mėsainio aukštą atskirti nuo kito.

Kodėl mėsainis vadinamas „Hamburgeriu“? Deja, to niekas nežino. Tiesa, su Hamburgu jis neturi nieko bendra, o yra vadinamosios JAV vagonėlių-restoranų kultūros produktas. Jos šalininkai siekė įgyvendinti virtuvių ant ratų su visa reikalinga įranga idėją, kurios galėtų atvežti darbininkams pietus tiesiai į fabrikus. Mėsainis - tai darinys iš duonos, šviežių svogūnų, neapsakomo kiekio pomidorų padažo, vieno salotos lapo ir fermentinio sūrio. Tarp viso to galima aptikti ir daiktą, panašų į jautienos pjausnį. Visame pasaulyje mėsainis laikomas vokišku patiekalu. Su tuo vokiečiai turėtų susitaikyti. Kaip, beje, ir vengrai, kurių piemenų valgį guliašą tarptautinė virtuvė neatpažįstamai pakeitė. Kaip ir italai, kurie nieko nežino apie itališkas salotas. Ir kaip kinai, kurie chop suey muštinių paragavo tik Amerikoje.

Daugelis gurmanų nelabai patraukliai atrodantį mėsainį - „greitojo maitinimo" idealą - laiko nesusipratimu. Jis esą rodo valgymo kultūros nuosmukį. Jo populiarumas visa­me pasaulyje esąs tam tikras simptomas. Mūsų maitinimosi įpročiai per dviejų kartų laikotarpį pasikeitė labiau nei per praėjusius tūkstantmečius. Įtemptai dirbdami, žmonės negali daug laiko ir pastangų skirti maisto gaminimui ir valgymui, todėl renkasi tokius patiekalus kaip mėsainiai.

Visuomenės valgymo įpročiai yra tokie pat įvairūs, kokia įvairi ir pati visuomenė.

Kita vertus, pastebimos ir priešingos tendencijos. Vaišės svečiams ruošiamos negailint nei laiko, nei pinigų, nei pastangų. Įrangos požiūriu kai kurių šeimininkių virtuvės beveik prilygsta maitinimo įmonių virtuvėms, o pačios šeimininkės - profesionaliems virėjams. Valgių gaminimo knygos apipavidalinamos kaip meno albumai. Šiuolaikinės vaišės yra visiškai kitokios nei anksčiau. Svečiai susėda greta kaip patinka ir džiaugiasi galėdami suderinti progą pavalgyti ir pabendrauti. Išgirdę, kad būtent tai skatina jaunimą rinktis į mėsainių „pobūvius", gurmanai, žinoma, nenorėtų tuo tikėti. Susėdę su draugais prie vieno staliuko, jaunuoliai kramsnoja mėsainius ir tuo pačiu metu kalbasi, juokauja. Jie valgo nevaržomi laiko ir griežto užstalės etiketo, be peilių ir šakučių.

Čia ir vėl susiduriame su tais, kuriuos laikome gurmanais, ir tais jaunais „laukiniais", kurie vartoja mėsainius. Europiečiai visais amžiais stengėsi atpratinti pirštus nuo tiesioginio sąlyčio su patiekalu. Tik dabar atsikratome šių įgūdžių ir su malonumu valgome mėsainius. Tad nevertinkite mėsainio pernelyg griežtai. Jis turi savų privalumų.