Senovės lietuvių mityba, tautos mitybos ypatumai  
kulinariniai receptai

Receptai, patiekalai su nuotraukomis, valgių gaminimas, kulinarija. Gausybė skanių, bet neparuoštų vaišių. Malonu, kad apsilankėte!



Senovės lietuvių mitybos ypatumai


Kiekvienos tautos, taigi ir lietuvių, mitybą lėmė įvairūs veiksniai: gamtinės aplinkos, pagrindinių (žemdirbystes, gyvulininkystės) ir pagalbinių ūkio šakų (žvejybos, bitininkystės ir t.t.), prekybos išvystymo, maisto gaminimo įrenginių, socialinės atskirų šeimų padėties, religinių papročių. Kai kurie senovėje gaminti valgiai praeityje buvo žinomi įvairių tautų grupėms (tai greičiausiai lėmė analoginė ūkinė veikla), o pastarajame šimtmetyje, padidėjus gyventojų judėjimui, tuo pačiu sustiprėjus kultūriniams ryšiams, kai kurie valgiai perimami iš kitų tautų kulinarijos meno. Tačiau mityboje pastebėtas tradicijų perimamumas: mėgstami tie valgiai, kurie įprasti iš mažų dienų. Šiuo atveju tradiciniais valgiais laikomi tie, kurie lietuvių valstiečių buvo gaminami XIX a, antrojoje pusėje ir XX a. pirmaisiais keturiais dešimtmečiais Kitų visuomenės sluoksnių mityba čia neliečiama. Šiame skyriuje rašoma tik apie populiaresnius, dažnai gamintus valgius, rečiau arba tik nedidelėje teritorijoje vartoti valgiai neminimi.

Nuo senų laikų pagrindiniai lietuvių verslai buvo žemdirbystė ir gyvulininkystė. Jie ir teikė daugiausia maisto produktų. Žvejyba, medžioklė, bitininkystė teikė tik atsitiktinių produktų. Iš maisto produktų svarbiausi buvo grūdai, visų pirma rugiai, iš kurių kepama duona, gaminami kai kurie valgiai. Antroji vieta teko miežiams (iš jų darytos kruopos, malti miltai), trečioji — kviečiams, ketvirtoji — avižoms. Grikiai buvo auginami rytų Aukštaitijos ir Dzūkijos kalvotose vietovėse. Čia jų daugiausia ir vartota (kruopos, miltai). XVII a. pabaigoje į Lietuvą įvežtos bulvės XIX a. labai paplito — tapo vienu iš svarbiausių žemės ūkio augalų. Iš ankštinių maistui daugiausia vartoti žirniai ir pupos. Iš mėsos produktų daugiausia valgyta kiaulienos - mėsos ir lašinių. Suvartojamų mėsos produktų kiekis priklausė nuo ūkio ekonominio pajėgumo: turtingieji valstiečiai kasmet skersdavo po keletą kiaulių, neturtingieji — vos vieną, todėl pastarųjų atsargos baigdavosi jau pavasarį.

Ilgesniam laikymui, ypač vasaros darbymečiui, darytas skilandis (kindžius, kindziukas). Skilandžio terminas minimas XVI— XVIII amžiuose įvairiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vietose rašytuose inventoriuose. Jis darytas iš kiaulienos. Iš prieskonių dėta svogūnų, česnakų, pipirų, lauro lapų.

Rinkdavo valstiečiai ir miško gėrybes: avietes, bruknes, žemuoges, mėlynes, spanguoles, grybus, riešutus. Riešutai senajame kaime buvo tas pats, kas saldainiai XX amžiuje. Žiemai grybų buvo prisūdoma, o baravykų — išdžiovinama. Dzūkijos pamiškių gyventojams grybai sudarė papildomą pajamų šaltinį: šviežius ir džiovintus juos veždavo į aplinkinių miestų turgus arba parduodavo perpardavinėtojams. Iš laukinių žolių visoje Lietuvoje maistui vartotos rūgštynės, o rytiniuose rajonuose — ir drėgnose pievose augantys barščiai. Dažnoje valstiečių sodyboje buvo sodas, kuriame vyravo obelys, augo kriaušių, vyšnių, slyvų, o Žemaitijoje—ir trešnių. Iš prieskoninių daržovių daugiausia auginta svogūnų. Ypač daug svogūnų laiškų vasarą šaltibarščiams gaminti suvartodavo rytų aukštaičiai. Be to, vartoti krapai, kmynai, česnakai, rečiau — krienai bei garstyčios. Iš pirktinių prieskonių vartoti pipirai, lauro lapai. Iki Pirmojo pasaulinio karo cukrus Lietuvos kaime vartotas tik per didžiąsias šventes bei ligoniams. Po karo imta virti uogienių žiemai. Cukrų atstodavo medus. Maistui, gėrimams, kaip vaistas Lietuvoje jis vartojamas nuo seniausių laikų.

Vienas seniausių ir pagrindinių lietuvių maisto produktų buvo ruginė duona. Ji valgyta kasdien — per pusryčius, pietus ir vakarienę. Dėl to liaudies kalboje ir dainose duona minima viso maisto prasme. Sunkiu darbu ir prakaitu įgyta duona labai branginta ir gerbta: ir netyčia ant žemės nukritusį gabaliuką reikėjo pakelti, pabučiuoti, t. y. atsiprašyti ir suvalgyti. Vaikai iš mažų dienų pratinti gerbti duoną, jos netrupinti, nemėtyti. Baudžiavos laikais dauguma valstiečių valgė vadinamąją bėralinę duoną, t.y. keptą iš grūdų, sumaltų kartu su pelais. Grynų rugių duonos to meto valstiečiai išsikepdavo tik šventėms. Po baudžiavos panaikinimo bėralinė duona išnyko. XIX a. antrojoje pusėje neturtingieji valstiečiai tik nederliaus metais į kepamą duoną primaišydavo kitų javų miltų arba laukinių augalų sėklų, žirginių, burokų. Dėl minkštumo buvo primaišoma ir bulvių. Lietuvos kaime buvo kepama dvejopa duona — paprasta ir plikyta. Miltai duonai paprastai buvo įmaišomi šiltame vandenyje su paliktu nuo ankstesnio kepinio raugu, tešla per naktį parauginama, pridedama miltų, išminkoma ir kepama. Plikytai duonai dalis miltų būdavo užplikoma verdančiu vandeniu, tešla rauginama iki trijų dienų. Ji būdavo saldžiarūgštė ir ne taip greit sendavo. Paprasta juoda duona Lietuvoje kepama nuo seno, tuo tarpu plikyta pradėta kepti tik XX a. pradžioje. Iš prieskonių į duoną dedama kmynų. Kepalai buvo daromi dideli, pailgi arba apskriti. XX a. kaime buvo žinoma ir pikliuota ruginė duona, tačiau ji buvo kepama retai, didžiosioms šventėms. Pikliuotų kvietinių miltų kepiniai ant valstiečio stalo patekdavo retokai — per didžiąsias kalendorines ir šeimos šventes. Dažniau keptas stambiai maltų kvietinių miltų ragaišis. Neturtingesnėse šeimose pastarasis ir per šventes atstodavo pyragą. Iš kvietinių miltų dažniausiai būdavo kepami blynai, verdami virtiniai, pieniška kukulaičių sriuba.

Paieška
Lankytojams
Aplankykite skanus.lt dažniau, nes čia platus receptų pasirinkimas, kokybiškas turinys, įvairių šalių virtuvės ir aktualūs straipsniai.

Visi mėgstame ir džiaugiamės matydami iliustruotus receptus. Kokybiška fotografija neretai sukelia norą gaminti, drąsina ban- dyti ir neabejotinai padeda išsirinkti. Sie- kiant išbandyti visus, tūkstančiais skaičiuo- jamus skanus.lt receptus, būtina Jūsų pagalba. Svetainė būtų nepaprastai dėkinga už kiekvieną patiekalo nuotrauką.. »
 Receptų: 11668